Idėjų pilna galva. Tai kodėl taip sunku pradėti?
Jeigu už mintyse sukurtus projektus kas nors mokėtų, galėčiau dirbti vien gulėdama ir žiūrėdama į lubas. Ten pas mane jau būna ir svetainė, ir žaidimas, ir dar keli dalykai, kurių niekas neprašė, bet būtų labai faina padaryti.
Tik tada atsisėdu prie kompo ir reikia nuspręsti, nuo ko pradėti. Čia visas tas mano kūrybinis fabrikas trumpam užsidaro inventorizacijai.
Keisčiausia, kad su klientų darbais taip stringu gerokai rečiau. Kai gaunu užduotį, galiu sudėlioti, ko reikės, kas po ko eis ir ką daryti pirmiausia. O kai kuriu sau, staiga viskas pasidaro įmanoma. Galiu rinktis bet ką, todėl renkuosi ilgai.
Sau esu klientė, kuri vis papildo užduotį
Klientui galiu pasakyti: šito dabar nereikia, čia atskiras etapas, o šita idėja graži, bet nepadeda tam, ką norime padaryti. Kai kalbu su savimi, abi pusės kažkodėl labai sukalbamos. Viena pasiūlo dar ką nors pridėti, kita iškart sutinka.
Taip nedidelis sumanymas galvoje pradeda augti. Dar nepradėjau pirmos dalies, o jau matau, kaip viską būtų galima išplėsti, su kuo sujungti ir kuo papildyti. Atrodo, kad galvoju į priekį. Tik kartais į priekį būna nuėjusi vien galva.
Iš šono to net nesimato, nes aš juk užsiėmusi: ieškau pavyzdžių, dėlioju informaciją, kuriu folderius. Viskas atrodo labai darbingai. Kol nepabandau atsakyti, ką konkrečiai šiandien jau padariau.
Kai nemokėjau Photoshopo, pradėti kažkodėl buvo paprasčiau
Pirmojo dizainerės darbo ieškoti net neplanavau. Studijavau informatiką, siuntinėjau CV į administratorės ar sekretorės vietas ir norėjau dviejų dalykų: suderinti darbą su studijomis ir galėti nusipirkti patinkančius aukštakulnius. Toks buvo mano karjeros planas :)
Vienoje įmonėje dirbo mano grupiokas. Pamatęs mano CV, jis pasakė, kad moku dirbti su Coreliu, vadinasi, susitvarkysiu ir su Photoshopu. Grupiokas manimi pasitikėjo labai dosniai, bet teko pateisinti.
Gavau bandomąją užduotį: sukurti tris svetaines neegzistuojančioms įmonėms. Vieną padariau kelionėms į Egiptą, nes pati apie jį svajojau. Bet taip ir nenukeliavau! Kitą arbatos importuotojams iš Azijos, su logotipu iš dviejų lapelių. Trečią logistikai, mėlyną ir baltą, nes man taip atrodė tinkama.
Siunčiausi Photoshopo tutorials iš link*manij*s (tada dar nežinojau, kad nelegalu), nusipirkau Photoshop for Dummies ir tris mėnesius sėdėjau kompe dieną ir naktį. Mokėjau gerokai mažiau negu dabar, bet žinojau, ką turiu pateikti: TRIS SVETAINES.
Dabar galvoju, kad ta aiški užduotis man labai padėjo. Galėjau rinktis spalvas, piešti, ieškoti sprendimų, tačiau nereikėjo kas rytą iš naujo spręsti, kokią karjerą šiandien pradėsiu. Reikėjo grįžti prie tų pačių trijų svetainių.
Galvoje kartais padarau tai, ko klientui niekada nesiūlyčiau
Per daugiau nei dvidešimt metų dizaine išmokau, kad viskas vienu metu negali būti svarbiausia. Jeigu plakate padidinsiu ir pavadinimą, ir datą, ir logotipą, ir visą likusį tekstą, gausiu labai garsų plakatą, kuriame sunku ką nors perskaityti.
Su savo idėjomis kartais elgiuosi būtent taip. Kiekvienai duodu didžiausią šriftą ir geriausią vietą. Šita įdomi, aną seniai noriu padaryti, o trečia apskritai gali būti nereali. Visos stovi prieš mane ir laukia, kol pagaliau imsiuosi.
Darbe tai sprendžiu sudėliodama hierarchiją, paprastai tariant, kas turi būti pirmas, o kas gali palaukti. Sau irgi tenka priminti, kad pasirinkusi vieną idėją kitų neištrinu. Tiesiog šiandien jos negaus viso ekrano.
Pradžia man palengvėja, kai žinau, ką šiandien laikysiu padaryta
Užduotis padirbėti prie savo projekto man yra per plati. Galiu visą dieną kažką veikti ir vakare vis tiek jausti, kad nepajudėjau. Todėl bandau sau užduoti konkretesnį klausimą: ką dienos pabaigoje galėsiu atsidaryti ir parodyti?
Vieno puslapio juodraštį? Pirmą žaidimo ekraną? Įrašo pradžią, kuri pagaliau pasako tai, ką noriu pasakyti? Toks darbas jau turi ribas. Galiu suprasti, kada jį padariau, net jei visas projektas dar toli gražu nebaigtas.
Man, kaip dizainerei, tai ypač padeda. Kai kažkas jau yra ekrane, matau, kas neaišku, kas per didelis ir ką reikia išmesti. Turiu su kuo dirbti. Tuščiame faile kol kas gyvena tik mano lūkesčiai, o tie moka užsiimti labai daug vietos.
Su žaidimais panašiai: kol idėja galvoje, ji gali atrodyti tobula. Kai jau galima paspausti, iškart atsiranda konkretūs klausimai. Ar aišku, kur eiti? Ar įdomu? Ar veikia taip, kaip įsivaizdavau? Mano dukros šitoje vietoje ilgų prezentacijų tikrai nereikalauja.
Vis dar galiu užstrigti, nors puikiai moku apie tai parašyti
Būtų patogu čia užbaigti, kad viską supratau ir nuo tada pradedu lengvai. Tik tada reikėtų rašyti apie kažkokią kitą Oksaną.
Man vis dar įdomu daug dalykų vienu metu. Vis dar kyla minčių, kurias norisi tuoj pat išbandyti. Tik dabar stengiuosi anksčiau pagauti momentą, kai pradėtą darbą plečiu taip, kad pačiai darosi sunku prie jo prieiti.
Tada grįžtu prie paprasto klausimo: ką darau dabar? Naują idėją galiu užsirašyti, kad nepamesčiau, ir grįžti prie to, ką pasirinkau. Taip bent turiu šansą vakare parodyti kažką daugiau nei labai perspektyvų folderį.
Pabandyk savo idėjai parašyti užduotį, kurią suprastų kitas žmogus
Pasiimk vieną projektą, kurį vis atidedi, ir užbaik šitą sakinį:
Iki ______ padarysiu ______, kad ______ galėtų ______. Šiame etape užteks ______, o ______ paliksiu vėliau.
Tarkim, seniai nori savo svetainės. Galvoje jau sukasi animacijos, darbų galerija, blogas, parduotuvė ir dar registracija į kažką, ko kol kas net neorganizuoji. Pažįstama, aš irgi moku :)
Pirma užduotis galėtų atrodyti taip:
Iki penktadienio paruošiu vieno puslapio juodraštį, kad būsimas klientas suprastų, ką siūlau, pamatytų tris mano darbus ir rastų, kaip susisiekti. Šiame etape užteks teksto, darbų pavyzdžių ir kontaktų, o blogą bei parduotuvę paliksiu vėliau.
Dabar jau gali atsidaryti dokumentą ir surašyti tuos dalykus. Dar prieš renkantis šriftą, dėl kurio, žinoma, galima praleisti visą vakarą.
Kai juodraštis bus paruoštas, parodyk jį žmogui, kuris apie tavo veiklą žino mažai. Paklausk, ką, jo supratimu, siūlai ir kaip jis galėtų užsisakyti. Jei turi ilgai aiškinti žodžiu, jau žinai, ką tekste reikia patikslinti. Tai konkretus darbas kitam prisėdimui.
Kai kuriu sau, pradžią apsunkinu vis papildydama užduotį. Man padeda apsibrėžti vieną rezultatą, kurį vakare galėsiu atsidaryti ir parodyti, o visas kitas idėjas tiesiog užsirašyti.
Kuri tavo idėja jau nusipelnė išsikraustyti iš galvos į ekraną?
